„Būdas žemaičių“ tęsia rašinių ciklą apie užsienyje gyvenančius mažeikiškius, o skaitydami apie juos sužinome daug įdomių ir vertingų dalykų. Šiandien kalbiname Anglijoje gyvenančią ir dirbančią Severiją Buivydaitę-Kiupelis.
– Kas labiausiai įsiminė iš mokyklos laikų ?
– Mokiausi savo taip numylėtoje Merkelio Račkausko gimnazijoje, kurią baigiau 2005 m. Kažkodėl gražiausi mano prisiminimai iš praeities yra būtent iš mokyklos – kažkokia gera ir šilta aura ten sklandydavo. Būdama dar labai maža su pavydu žiūrėdavau į gimnazistus ir laukiau, kada aš tokia protinga ir kūrybinga būsiu. Į klasę susirinkome visi tikrai labai draugiški, net laisvalaikį mėgome kartu leisti, o ir mamai visada būdavo ramu, kad kur su klasiokais išeidavau, nes juk „geri ir „faini“ tie tavo draugai“, sakydavo, tad patys geriausi draugai ir liko iš tų laikų. Šiandien ne su visais išeina palaikyti ryšį, labai jau mes visi išsibarstę po margą pasaulį, bet gera žinoti, kad yra tokių, tarp kurių bičiulystės neištrina nei laikas, nei atstumai.
– Studijos – amžina jauno žmogaus svajonė. Papasakokite apie savo „Alma Mater“
–Dar mokykloje, daugiau ar mažiau, žinojau, kokia bus mano studijų kryptis – kultūra. Iš pradžių labai nedrąsiai svajojau apie aktorystę, nes dar būdama pradinėse klasėse susižavėjau teatru ir dramos studija man suteikė šiokių tokių vilčių bei svajonių apie aktorystės bakalaurą. Kažkaip vėliau šita mintis priblėso, bet teatras ir kultūra niekur nedingo, tad visai drąsiai rinkausi kultūros vadybos studijas Vilniaus universitete. Nors labai nenorėjau studentauti Kaune, bet kito pasirinkimo neturėjau, kadangi mano pasirinkta studijų programa buvo tik Vilniaus universiteto Kauno Humanitariniame fakultete. Bet pripratau ir prie Kauno, o dabar vis dažniau ir dažniau pasiilgstu šito miesto. Studijų metai pralėkė labai greitai, grupėje buvome vien merginos, o tokio ryšio, kurį turėjome su klasiokais, nelabai pavyko sukurti. Šiuo metu yra vos keletas žmonių, su kuriais smagu prisiminti studijų dienas ar dalintis dabarties džiaugsmais ir rūpesčiais. Negaliu pasakyti, kad ir studijų kokybe buvau labai patenkinta, kažkaip viskas prabėgomis, vos „paviršėliais“ paliesta. Tiesa, buvo keletas dėstytojų, kurių paskaitos buvo kažkas nuostabaus.
Studijų metais pamėgau modernų šokį – ne, tikrai ne šokti, o tiesiog stebėti. Juk Kaunas garsus savo modernaus šokio festivaliais ir nuostabia trupe „Aura“. Teko keletą metų savanoriauti „Auros“ globojamame šokių festivalyje, tai man paliko vienus ryškiausių prisiminimų. Paskutiniais studijų metais gyvenau gražiajame Žaliakalnyje, kur ore tvyro tokia intelektualaus Kauno atmosfera, kuri pripildo tave naujomis idėjomis. Dar studijuodama nujaučiau, kad Lietuvoje ilgai neužsibūsiu, norėjosi eiti į priekį, atrasti kažką naujo bei pažinti kitas kultūras ir gyvenimus.
– Koks buvo laikotarpis po studijų: savęs ieškojimas ir bandymas realizuoti idėjas?
– Visas vasaras studijų metu leisdavau ne Lietuvoje. Su tuometiniu savo draugu išvykdavome kur nors „vasarų parduoti“ – Londonas, Mančesteris, Kretos sala. Tai ir baigę studijas ilgai namie neužsibuvome – praleidę vieną vasarą lietuviškai, rudeniop išskridome į Mančesterį, Jungtinę Karalystę, su mintimis ten baigti magistro studijas. Dar prieš išvykstant, Mažeikiuose pavyko surengti sekmadienio „blusų turgelį“. Labai nemažai pagalbos sulaukiau iš mūsų vietos valdžios ir nemažo susidomėjimo iš gyventojų, tik, deja, mokesčių inspekcijai nelabai patiko idėja „atsikratyk nebereikalingo daikto“, tad „blusų turgelis“ gyvavo vos kelis savaitgalius, bet tikrai negaliu sakyti, kad iš Lietuvos mane išvijo žmonių požiūris, trukdžiai ar nedarbas. Nesijaučiau ir nesijaučiu esanti emigrantė, mėgstu sakyti, jog pasaulis per didelis, kad apsistotum vienoje vietoje.
– Išvykote į Angliją. Kokie laukė pirmieji įspūdžiai ir patirtis?
– Po metų iš Mančesterio persikėlėme gyventi į Lydsą, čia mūsų su draugu keliai išsiskyrė ir gyvenimas pradėjo plaukti kita vaga. Studijų planas šiek tiek atitolo, bet ne taip toli, nes šį rudenį turiu vilties vėl sėsti į studento roges. Lydsas (Leeds) – didmiestis Šiaurės Anglijoje. Šiandien tai – mano miestas, jame teko labiau pažinti save, susidurti su iššūkiais ir būtent čia teko išmokti rimčiausių gyvenimo pamokų. Miestas labai multikultūrinis, studentiškas, jame gyvenimas verda ištisus metus (išskyrus nebent rugpjūtį, kada studentai išvyksta). Atvykus teko dirbti kavinėse ir tai yra puiki užsienio kalbos praktika tokiems atvykėliams kaip aš. Po darbo kavinėje atsidūriau Žydų senelių namuose.
Anglijoje žmonės nesijaučia blogai palikdami savo numylėtus tėvus slaugos namuose, o ir pastarieji nepyksta ant vaikų ir nesijaučia palikti. Donisthorpe Hall – tai vieta, kurioje sukurta jauki namų atmosfera, tai šiluma ir komfortas. Čia dirba 230 aukštos kvalifikacijos žmonių personalas. Senjorai turi savo kino teatrą, gražiausiai išpuoselėtus sodus, savo sinagogą, suplanuotas savaitės veiklas, kavines ir visą geriausią priežiūrą. Aš dirbau registratūroje, tad tekdavo bendrauti ne tik su namų gyventojais, darbuotojais, bet ir su atvykstančiais svečiais. Nors tu neprivalai būti žydas, kad galėtum papulti į šiuos senelių namus, tačiau čia reikėdavo laikytis tam tikrų taisyklių – maistas tik košerinis, šeštadieniais – Šabas, tad jokie užsiėmimai nevyksta. Jei tau taip tinka – esi laukiamas. Žydų kultūra labai gili ir turtinga, su savo istorinėmis žaizdomis ir ateities vizija. Čia visi labai rūpinasi vieni kitais ir visada išties pagalbos ranką. Per tuos kelerius metus, kai dirbau šioje unikalioje įstaigoje, visada jaučiau jų, kaip tautos, vienybę ir labai vertinamas šeimos vertybes. O kiek istorijų, pamokymų bei patarimų teko išklausyti. Nepatikėsite, bet labai nemaža dalis senjorų buvo kilusi iš Lietuvos ar Rusijos, kai kurie net prisimindavo savo tėvų gimimo vietas – Vilnius, Joniškis, Kelmė... Žydai – ilgaamžiai, gal čia dėl to košerinio maisto taip, bet labai guvi ir smagi Rose ten sulaukė savo 100 metų jubiliejaus, ir ji tokia ne viena.
Senelių namuose liūdna nebūdavo, teko netgi dalyvauti vaidinime, skirtame Karalienės Elžbietos jubiliejui. Kaip senais gerais laikais, kai dar lankiau dramos studiją Mažeikiuose, suvaidinau Pelenę... Dar ir dabar, nors jau senokai nebedirbu, vis nuvykstu aplankyti ramioje senatvėje gyvenančius senjorus.
– Na, o kaip sekėsi savo verslo paieška ir kokios galimybės yra Anglijoje?
– Susilaukus savo mažosios Patricijos skubėti ir grįžti į darbą nesinorėjo, o motinystės atostogos čia tik 9 mėnesiai, tad, ačiū Dievui, mano gera draugė jau turėjo planą, kaip gyventi toliau. Indrė, baigusi ekonomikos magistro studijas Lydso universitete, nusprendė atidaryti privatų vaikų darželį, mat pati yra mama ir savo mažajai Mijai norėjo tik geriausios priežiūros. Kažkaip labai gudriai įkalbėjo ir mane prisidėti prie šito projekto, nors niekada net nesapnavau, kad teks dirbti su vaikais. Tada atrodė, kad sunkiausia dalis yra susirasti tinkamas patalpas ir kad šeimininkas patikėtų mumis, jog verslas pavyks. Kad ir kiek metų lietuviai ten kuriasi, bet kartais į mus vis dar žiūri nepatikliai, bet, kaip paaiškėjo vėliau, patalpų suradimas buvo lengviausia dalis. Po truputėlį darželio planas susilipdė ir buvęs restoranas buvo paverstas vaikų darželiu. Nors pirminė idėja buvo darželį atidaryti lietuvaičiams, tačiau dabar tai yra tarptautinis dvikalbis darželis – Domi Domingo, kuriame nepamiršta ir lietuvių kalba, bet mokomasi ir bendraujama anglų kalba, kad vaikai vėliau drąsiai galėtų keliauti į anglišką mokyklą. Šiuo metu turime devynis darbuotojus, pusė iš jų yra vietiniai britai. Kolektyvas išskirtinai moteriškas, bet mums visoms pavyksta puikiai sutarti.
Darželiai čia kitokie ir didžiausias dėmesys skiriamas vaiko raidai, santykiams su kitais vaikais ugdyti, auginti savimi pasitikinčią asmenybę. Ne taip svarbu turėti lovytes ar stengtis neišsipurvinti rankų. Čia vaikai nėra verčiami miegoti pietų miego, gali laisvai žaisti su smėliu, vandeniu, minkyti tešlą ar tepliotis su dažais. Tris kartus per savaitę vaikus aplanko jogos mokytoja ir visi kartu sportuoja. Ateities planuose – būti ekologišku ir sveikuolišku darželiu, palengva ir einame to link. Atsidarėme pernai lapkričio mėnesį, tad mums dar tik pradžia, dar daug ko reikia išmokti, perprasti kultūrinius skirtumus ir išmokti juos suderinti. Atidarant darželį didieji sunkumai buvo finansiniai, tačiau valstybės pagalba čia visada šalia, kartu su paskola skiriami ir mokytojai, verslo konsultantai, kurie padeda kiekviename žingsnyje, jei tau tik to reikia.
– Kaip susiklostė asmeninis gyvenimas ir šeima, ar ilgu be Lietuvos?
– Mano pačios šeima dar visai jauna, su vyru Tomu susituokėme vos daugiau nei prieš 2 metus, Patricija savo antrąjį gimtadienį švęs rugpjūtį. Savo antrąją pusę sutikau čia, Lydse (jau sakiau, kad mano gyvenimo miestas), nors visai ir neieškojau. Vis kartais abu paburbame, kad reikia jau krautis lagaminą ir rinktis kokią kitą šalį, bet mes vis dar čia. Taip jau susiklostė, kad mūsų artimiausių žmonių ratas – taip pat lietuviai, nėra labai paprasta į draugų ratą įtraukti vietinius britus, sakyčiau, kad jie dar šaltesni ir už kokius suomius, bet visada mandagūs ir paslaugūs. Man pačiai patinka britų manieros ir sugebėjimas pasijuokti iš savęs.
Atsiradus Patricijai, didžiausias šeimos laisvalaikis – eiti suptis. Be to, dar mėgstame keliauti, nes kažkaip reikia vaduotis nuo vis pliaupiančio lietaus.
Netyčia taip išėjo, kad prisiviliojau ir keletą draugų atvykti į Lydsą, kurie čia kuo puikiausiai įsikūrė ir baigė studijas universitete, sesuo taip pat čia, su manimi, mama taip pat jau keletą metų gyvena Londone. Tik tėtis ištikimas gimtajam Mažeikių miestui.
Man čia patinka, gražus ir žalias miestas, vos kelios minutės automobiliu – ir jau gali lakstyti su avimis po laukus ir kalnus, nuostabūs gamtos vaizdai kone visai čia pat – Yorkshire Dales, gražusis Jorkas su savo senamiesčiu, valanda kelio – ir jau esi prie jūros. Gera gyventi ir daugiakultūrinėje aplinkoje, ragauti patiekalus iš įvairių pasaulio vietų, sutikti žmones su įdomiomis istorijomis. Patinka ir tai, kad žmonės gali būti savimi, nebijoti išeiti į gatvę taip, kaip nori save išreikšti ir už tai nebus smerkiami. Patinka, kad parduotuvėje tave gali aptarnauti 70-metė moterytė, kuri dar būtinai palinkės geros dienos. Čia nėra seno amžiaus, visi tarpusavyje bendrauja ir metų neskaičiuoja, o skaičiuojama ir vertinama patirtis ir nuveikti darbai. Niekada nereikia galvoti, kad tavo traukinys jau nuvažiavo ir daugiau nieko įdomaus gyvenime nenutiks, ogi visai ne. Nuo rugsėjo mėnesio ruošiuosi studijuoti teatrinio grimo specialybę, nes gal čia yra mano pašaukimas?
Kaip jau minėjau, nesijaučiu esanti emigrantė, nesiskundžiu, kaip manęs Lietuva nemyli ir darbo neduoda, tikiu, kad visur gali rasti savo kampą, jei tik to nori. Nemažai tautiečių yra Lydse, bet nelabai ir jaučiasi, kad jie gyvena svečioj šaly, kalbos mokytis nesivargina, važinėja iš Lietuvos atsigabenta mašina, žiūri lietuvišką TV, apsipirkinėja lietuvių parduotuvėje ir dar pyksta, kad šios šalies sistema netobula. Būna, pasitaiko rasistinių incidentų ir per didelio burnojimo ant visko. Tikriausiai viskas priklauso nuo to, su kokiomis mintimis ir tikslais čia atvažiuoji, nes, būdamas atviras pasauliui, gali iš jo pasiimti kur kas daugiau, nei įsivaizduoji.
O pasiilgstu aš šeimos, kuri Lietuvoje liko, pasiilgstu susitikimų su savo gerais draugais, kurie po visą pasaulį išsibarstė, bet džiaugiuosi galėdama kai kuriais iš jų labai didžiuotis ir pasidžiaugti, kad Mažeikiai išaugina atvirus, mąstančius, gražius ir kūrybingus žmones.
Mano nuoširdžiausi linkėjimai Mažeikiams.
Kalbino Vytas ALEKNAVIČIUS
Nuotraukos iš asmeninio albumo.
