Penktadienį Renavo dvaro rūmuose vyko nuolatinės XIX a. dvarų kultūros atidarymas. Autentiškus Liudviko XV laikotarpio stiliaus baldus, meno kūrinius, muzikos instrumentus, buvusių dvaro savininkų portretus Renavo dvaro muziejui suteikė Lietuvos dailės muziejus.
Dalyvavo svečiai iš užsienio
XIX a. dvarų kultūros atidaryme Renavo dvaro rūmuose dalyvavo ne tik Savivaldybės vadovai, administracijos darbuotojai, Tarybos nariai, renaviškiai, bet ir Mažeikių miesto partneriai iš Čekijos, Vokietijos, Lenkijos ir Latvijos.
Visus atėjusius į atnaujintus Renavo dvaro rūmus sveikino Seimo narys Kęstutis Bartkevičius ir Savivaldybės meras Antanas 
Tenys. „Mažeikių rajonas nėra turtingas dvarais, tačiau vienas po kito įgauna senąją dvasią, kvėpavimą. Kalbant apie Renavo dvarą, vieną kartą jis jau buvo restauruotas, tuomet įgavo savo vaizdą ir formą. Restauravus antrą kartą, salės buvo visiškai tuščios. Ieškojome visokių išeičių, mums pagelbėjo medžiotojai, turėjome medžiotojų trofėjų parodą, tačiau tai buvo laikina. Esame labai dėkingi Lietuvos dailės muziejaus direktoriui ir jo komandai sukūrus tokį grožį“,– kalbėjo A. Tenys.
Sukūrė tai, kas galėjo būti
Renavo dvaro rūmuose intensyviai dirbo Lietuvos dailės muziejaus itin aukštos kvalifikacijos specialistų brigada, vadovaujama šio muziejaus direktoriaus, daugiau kaip 1000 nacionalinių ir tarptautinių dailės ir gintaro parodų ekspozicijų autoriaus, Santarvės ordino kavalieriaus Romualdo Budrio. Siekta, kad reprezentacinėse salėse būtų atkurta autentiška aristokratų rezidencijos aplinka. „Čia nėra Renavo rūmų istorinis interjeras, mes sukūrėme tai, kas galėjo būti, o ne tai, kas iš tikrųjų buvo. Istoriniai šaltiniai išsaugojo tik pačias sales, jų puošmenas, tačiau neišsaugojo rūmų vidaus turinio. Visos interjero puošmenos, baldai, veidrodžiai, meno kūriniai yra autentiški. Du kambariai visiškai išsaugojo rūmų savininkų –Antano Renne ir Felikso Mielžinskio – stilių. Išlaikytas aukštas lygis kaip ir Mykolo Oginskio bei grafų Tiškevičių rūmuose. Išorėje jūs pamatote rūmus, o atėję į vidų – dvarą. Mūsų pagrindinis tikslas ir buvo, kad lankytojas pasijustų tikrame dvare“, – „Būdui žemaičių“ sakė R. Budrys.
Pasak Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus, labai norėta padėti įrengti nuolatinę ekspoziciją renovuotuose Renavo dvaro rūmuose, nes to itin prašė Savivaldybės meras A. Tenys ir Seimo narys K. Bartkevičius.
„Jūsų meras buvo atvažiavęs pas mane, nuoširdžiai prašė, kad padėtume. Žinoma, jeigu rajono vadovas taip prašo, būtina padėti, juolab tokie nuostabūs rūmai tušti. Be to, kas kitas padės, jei ne mes? Kaip tik baigėme atnaujinti Palangos gintaro muziejaus (grafų Tiškevičių rūmų) ekspoziciją, liko puikių eksponatų, todėl nusprendėme nebevežti į saugyklas, o skirti Renavui. Stengėmės, kad tie kūriniai būtų dvaro lygio“, – pasakojo Lietuvos dailės muziejaus vadovas.
Truputis istorijos
Renavo rūmų ansamblis suformuotas XIX a. antrajame ketvirtyje, priskiriamas vėlyvojo klasicizmo laikotarpiui (1830–1833 metai). Iš pradžių čia buvo numatyta įrengti rezidencinę sodybą, jai parinkta itin vaizdinga vieta. Manoma, kad rūmus statė A. Renne. 1880 m. statyti rūmai yra neorenesansinio stiliaus, vienaaukščiai, su dviejų aukštų flygeliais.
Į pietus nuo rūmų upės link leidžiasi dvi terasos, į šiaurę yra pagrindinė aikštė (parteris), kurią supa įvairūs introdukuoti medžiai. Priešais rūmus, kitame Varduvos krante, yra kraštovaizdžio tipo parkas.
Renavo dvaras buvo paveldimas pagal vyriškąją liniją. A. Renne vaikų neturėjo ir visą savo turtą užrašė F. Mielžinskiui (1871–1910). 1869 m. dvare mokytojavo Laurynas Ivinskis, rinkęs medžiagą botanikos žodynui. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Renavo dvare buvo bandoma auginti šilkverpius ir įrengti šilko kokonų auginimo ūkį.
